Žvejyba virš kraterio

Penktadienio vakaras. Netoli Kauno esančioje degalinėje tarsi žiemai besiruošiančiame skruzdėlyne vyksta intensyvus darbas. Linksmai nusiteikusių žvejų aštuoniukė bendromis pastangomis stengiasi į du automobilius ir vieną valties priekabą sutalpinti keturias valtis, valčių variklius, ištisą mišką kotų, didžiules dėžes masalų ir visą kitą mantą, skirtą savaitei laiko, kuri bus praleista Suomijoje. Uždavinys nelengvas, tačiau įveikiamas. Po kelių pakeistų „kombinacijų“ daiktai atsiduria automobiliuose, ir kelionė prasideda... Prieš akis vingiuojanti kelio juosta, daugybė kelio ženklų ir salone šviečiantis „Magellan“ GPS prietaiso, prijungto prie nešiojamojo kompiuterio, ekranas, pranešantis, kur reikia pasukti, jog pasiektume kelionės tikslą. Tai prietaisas, kuris tampa puikiu pagalbininku bet kokioje kelionėje, ypatingai tolimoje, kada tenka važiuoti nepažįstamais svečios šalies keliais ir vadovautis ne visuomet tiksliai informuojančiais kelio ženklais.

„Ekspedicija“, prasidėjusi Kaune, plona punktyrine linija GPS ekranėlyje atvingiavo iki jau pabudusio Talino. Susiradę reikiamą terminalą, iš kurio išplauks keltas, dar spėjome pasivaikščioti po Estijos sostinę. Beje, automobilius palikome mokamoje stovėjimo aikštelėje, nes neapsižiūrėję ir palikę automobilį bet kur, grįžę galime jo ir neberasti. Jį greičiausiai nutemptų tvarkos sergėtojai į „nedrausmingų“ ar tiesiog žioplų vairuotojų automobiliams skirtą aikštelę. O kaip žinia, estai žmonės, kurie nemėgsta skubėti, todėl gali tekti laukti kito kelto... Po trumpos ekskursijos Talino gatvelėmis sugrįžome į terminalą, kur savo plačias „duris“ atvėrė baltais debesėliais išmargintas keltas skambiu pavadinimu „Galaxy“. Palikome automobilius jiems skirtame apatiniame denyje ir pakilome į viršutinius aukštus, kur akimis palydėjome Talino uostą. Kelionė keltu truko neilgai, vos keturias valandas, todėl spėjome tik šiek tiek atsipūsti, išgerti kavos (kas alaus) ir mus pasitiko jau Helsinkio žiburiai. Vėl lipame į automobilius ir riedame puikiai sutvarkytais ir apšviestais Suomijos keliais. Pagaliau šeštadienio vakare pavargę, bet nepraradę geros nuotaikos ir entuziazmo, pasiekiame Keuruu miestelio ribas. Mus pasitikęs namelio, kuriame gyvensime, šeimininkas tiesiog paduoda raktus, parodo kur ir kokias šiukšles pasibaigus viešnagei reikės išmesti. Nieko nuostabaus, jog Suomijoje atliekų rūšiavimas yra savaime suprantamas dalykas. Maloniai atsisveikiname ir subildame į paprastą, tačiau tikrai jaukų namelį. Susinešame daiktus, pasiruošiame rūbus, atliekame “priešžvejybinį” ritualą ir einame miegoti. Rytoj pirmoji, taigi “didžioji” diena, kada susipažinsime su suomiškais vandenimis. Tiesa, kai kurie mūsų kompanijos nariai šiame ežere ne pirmą kartą, todėl jiems tai bus ne pažintis, o sugrįžimo pasisveikinimas. Prieš pradedant dalintis žvejybos įspūdžiais, šiek tiek informacijos apie mūsų kelionės tikslą - ežerą, kuriame žvejojome.
Keurusselkä ežeras tyvuliuoja centrinėje Suomijos dalyje tarp dviejų miestelių: Keuruu šiaurinėje pusėje ir Mänttä pietinėje. Ežeras yra 27 kilometrų ilgio, užima 117,30 km² plotą. Vidutinis gylis yra 6,4 m, o didžiausia gelmė siekia net 40 m. Ežeras yra 105,4 m virš jūros lygio. Keurusselkä ežeras tapo žinomas visame pasaulyje 2002 metais, kada pora mėgėjų geologų atrado seną kraterį, atsiradusį nukritus meteoritui vakarinėje ežero dalyje. Meteoritų skeveldros randamos 11,5 kilometrų spinduliu nuo smūgio epicentro. Manoma, jog kraterio amžius siekia 1,8 bilijono (bilijonas - tūkstantis milijonų) metų!
1986 metais Keurusselkä regionas buvo smarkiai užterštas (70 kBq/m²) radioaktyviomis medžiagomis, kurios nusėdo po Černobylio avarijos. Dėl to 2003 metais atliktų tyrimų duomenimis kai kurios žuvys plaukioja turėdamos radioaktyvių dalelių. Tačiau radioaktyvumo lygis buvo pernelyg žemas, kad galėtų pakenkti žmogaus sveikatai žuvį suvalgius.
Kelionė į Keurusselkä ežerą buvo suplanuota iki smulkmenų. Žinoma, „kiaulystės“ dėsniai galioja net ir pačiuose kruopščiausiuose planuose, todėl net ir dešimt kartų peržiūrėjus sukrautus lagaminus vėliau paaiškėja, jog kažkas liko namuose. Laimei, namuose liko smulkmenos.
Pirmoji diena. Ryte atsikėlėme, išgėrėme arbatos ir vorele pasileidome nuo kalnelio žemyn prie ežero. Čia keturios komandos ištraukė burtus, taip išsiaiškindamos, kuri kada budės. Tokia „sistema“ paremta tuo, jog du žmonės, žvejojantys vienoje valtyje, grįžta anksčiau už kitus, iškūrena pirtį ir paruošia vakarienę. Po to, kai buvo ištraukti burtai, visi čiupo spiningus, dėžes su masalais ir - pirmyn! Ryto tylą tarsi plonytį voro voratinklį sudraskė valčių variklių gausmas. Keturios valtelės su įspūdžių ištroškusiais žvejais, praplaukiusios vartus po tiltu, išsiskirstė didžiulio ežero plotuose. „Vartai“ - tai dviem žymekliais pažymėta zona, kuria plaukti valtimi saugu. Bandydamas vartų „kuolus“ apiplaukti gali baigtis pramuštu valties dugnu ar smarkiai apgadintu varikliu. Ežere daugybė salelių ir salų, įlankų ir įlankėlių, todėl aš su Audriumi greitai iš akių pametėme kitas valtis. Ežero „senbuviai“ pirmiausia nutarė patikrinti jau žinomas vietas, o mes išplaukėme į pažintinę kelionę. Plaukiant vieną peizažą keitė kitas, kol galiausiai su tuo apsipratome. Didžiulės akmenų krūvos pakrantėse ar kyšančios iš vandens, ankstyvesni rudens ženklai nebekėlė tokio didelio susižavėjimo. Dėmesį sukoncentravome į echolotą.
Išplaukę į platesnę ežero vietą tikėjomės pavelkiauti, tačiau greitai supratome, jog tai nelengva. Vylėmės, jog suomiškos lydekos neatsispirs Lietuvoje išbandytiems didiesiems gana giliai neriantiems vobleriams, kurie jau suviliojo ne vieną lydeką. Leidžiame „planerius“, kurių panaudojimas labai efektyvus ir suteikia galimybę velkiauti iš karto keturiais kotais, prie „planerių“ prikabintus masalus leidžiant norimu atstumu nuo valties. Kokiu atstumu atitolinti masalą nuo valties, priklauso ir nuo paties masalo. Kuo smarkiau jis priešinsis, tuo mažesniu atstumu jį pavyks „atitraukti“ nuo valties. Tačiau nepaisant to, atstumas bus pakankamas, jog masalai nesipainiotų.

Echolotas rodo tinkamą didesnį nei dešimties metrų gylį, išleidžiame velkei skirtus voblerius. Nuplaukus keliasdešimt metrų ritmingą spiningų viršūnių linkčiojimą pakeičia chaotiški judesiai, nes gylis staiga sumažėja iki trijų metrų. Tenka masalus traukti iš vandens ir surasti tinkamą gylį. Paaiškėja, jog tai neįmanoma, nes toje ežero vietoje vyrauja nedidelis 3-5 metrų gylis su giliomis, tačiau trumpomis duobėmis. Tenka raustis masalų dėžėse ir ieškoti negiliai neriančių voblerių. Vienas jų – nemažas, itin tikroviškai atkartojantis ešerio spalvas vobleris, kuris pasiekia 3,5 m gylį. Šį masalą „planeriu“ atitraukiu nuo valties, kotą įstatau į laikiklį ir ieškau antro panašių savybių masalo. Mano paieškas nutraukia staigiai išsilenkęs kotas, kurį paėmęs į rankas pajuntu ir užkibusios žuvies pasipriešinimą. Iki valties lengvai atkeliauja maždaug kilogramo margašonė. Šią atkabinu ir paleidžiu atgalios. Tuo tarpu Audrius „modifikuoja“ didelį „Aisės“ voblerį, palenkdamas jo metalinį liežuvėlį taip, jog masalas nertų ne taip giliai. Po šios operacijos masalas atsiduria vandenyje. Kraštovaizdis keičiasi greitai, vieną įlankėlę keičia kita, ežeras tai išplatėja, tai susiaurėja. Ilgai dairytis nėra kada, nes ant „modifikuoto“ voblerio kažkas užkibo. Audrius nesunkiai pritraukia prie valties plėšrūnę – vidutinio dydžio, maždaug dviejų kilogramų lydeką. Lydeka pasipuošusi ryškiomis dėmėmis, kurios išsidėstę net ant jos pilvo. Taigi žuvys kimba, tačiau mūsų tikslas - kur kas didesnės plėšrūnės. Žinoma, mūsų norų niekas nepaiso ir ant įvairaus dydžio masalų kimba sąlyginai nedidelės žuvys. Velkiaudami tolumoje pamatome iš vandens iškilusią salelę. Valties pirmagalį kreipiame jos link.
Priartėję prie uolomis ar akmenimis nusmaigstytos salos echoloto ekrane išvystame didesnį gylį, kuris tęsiasi beveik iki pat kranto, kur likus maždaug 20 m dugno linija staigiu skardžiu pradeda kilti į viršų. Pakrantėje siūbuoja pageltusių nendrių juosta. Nusprendžiame pramankštinti nuo ilgo sėdėjimo sustingusius raumenis ir voblerius keičiame lengvesniais masalais. Audrius pasirinko vidutinio dydžio baltą su juoda nugarėle voblerį, o ant mano pavadėlio pasikabino sidabrinė vartiklė. Pirmasis Audriaus metimas ir iš karto kibimas. Vadovaudamasis nerašytomis žvejų taisyklėmis, padedu spiningą nespėjęs užmesti blizgės ir stebiu, kuo pasibaigs kolegos ir žuvies dvikova. Baigiasi ji paprastai – lygiosiomis… Žuvis pritraukiama prie valties ir pamačius, jog tai nedidelė lydekaitė, jai suteikiama visiška judesių laisvė, ir silpnai įsikabinęs kabliukas palieka žuvies nasrus. Lydekaitei nunėrus gilyn, savo masalą nendrių juostos link švysteliu ir aš. Blizgė pliumpteli į vandenį, tesuspėju kelis centimetrus pasukti ritės rankenėlę, kai spiningą supurto stiprus smūgis. Pakertu ir mėgaudamasis kova prisitraukiu ne ką didesnę nei Audriaus lydekaitę. Deja, trišakis įsikirtęs tvirtai, tad aštriadantė priversta trumpam palikti savo stichiją. Tol, kol aš laisvinau lydeką iš trišakio nelaisvės, Audrius sugebėjo pagauti ir paleisti dar vieną lydekaitę. Paleidęs prieš tai užkibusią žuvį, savo blizgę vėl švysteliu prie pat nendrių. Visos užkibusios lydekaitės masalus griebė vos šiems įkritus į vandenį! Tik šį kartą mano blizgė nevaržoma vinguriavo valties link. Įveikusi pusę kelio blizgė, tarsi mostelėjus polininkui lazdele, buvo priversta sustoti. Tik ją sustabdė povandeninis žalsvas „patrulis“. Spiningas išlinko solidžiau, ir žuvis iš karto nesiruošė kilti į paviršių. Bandė nerti po valtimi, tačiau pavyko ją „perkalbėti“. Dar kelios akimirkos ir vandens paviršiuje pasirodė šiek tiek solidesnė margašonė. „Iš akies“ – ne mažiau kaip du kilogramai. Lydeka, pasijutusi per arti valties borto, kyla į lemiamą kovą, grakščiai iššoka iš vandens, tarsi nesutikdama su esančia padėtimi papurto galvą ir išsilaisvina. Bala nematė, juk vis tiek ne gigantė buvo.
Po šios kovos lydekos kibti nustojo. Bevaisiai buvo bandymai lėtai dreifuojant patikrinti gretimą plotą. Žuvys nustojo domėtis masalais tarsi burtų lazdele mostelėjus. Pažvelgėme į laikrodį, GPS imtuvą ir sutartinai palinksėjome galvas, tuo sakydami, jog metas sukti į stovyklą. Tarsi niekada neklystantis matematikos profesorius GPS „paskaičiavo“, jog iki namų plaukiant tiesiai yra 8 kilometrai. Nemenkas atstumas su 4 AG varikliu. „Gazą“ laužiame iki galo, užputoja vanduo valties paskuigalyje ir „Magellan“ GPS imtuvas rodo maksimalų 8-9 km/h greitį. Taigi nuo stovyklos mus skiria valanda laiko verčiant dirbti visus keturis variklio arkliukus.
Užtrunkame ilgiau, nes nepajėgėme atsispirti pagundai bent jau su echolotu patikrinti dar netyrinėtus ežero plotus. Netoli tilto, kur kelią žymi „vartai“, radome gilų vingiuojantį povandeninį šlaitą. Jo „patikrinti“ savo masalais nespėjome, tačiau nusprendėme, jog rytoj tai būtinai padarysime. Grįžę prie viliojančios rūkstančiu kaminu pirtelės surandame anksčiau grįžusių kolegų valtis. Prišvartuojame valtį ir skubame į namelį, kur ant stalo jau garuoja vakarienė – švieži „vietiniai“ su svogūnais pakepinti grybai ir karštos bulvės. Žinoma, pirmiausia pradedame dalintis įspūdžiais. Žuvų pagavo visi, tačiau visos buvo standartinės, sveriančios iki dviejų kilogramų. Kaip reikiant pasistipriname ir keliaujame į pirtį. Pirtelė garinė, kurioje įkaitę atsivėsiname ežere. Gerai pasikaitinę grįžtame į namelį, kur pratęsiame žvejybos įspūdžių aptarimą. Apibendriname, jog pirmasis „blynas“, nors ir nedidelis, tačiau tikrai neprisvilęs. Su nenumalšintu nauju įspūdžių troškimu einame miegoti. Rytoj - antroji diena Keurusselkä ežere.
Antroji diena. Išaušta apsiniaukęs antrosios dienos Suomijoje rytas. Greiti pusryčiai, ir skubame į savo valtis. Aš su Audriumi budėsime ateinančią dieną, todėl turime tiek laiko, kiek norėsime. Vakar „atsikandę“ tolimų pasiplaukiojimų, nusprendžiame toli neplaukti ir žvejoti arčiau stovyklos. Bandome toliau velkiauti. Praplaukę tiltą, leidžiame savo voblerius ir plaukiame laikydamiesi povandeninio šlaito linijos. Taip atsiduriame nemažoje įlankoje, kur gylis sumažėja ir tenka kabinti sekliau plaukiančius voblerius. Užkabinęs vakar sėkmingai pasirodžiusį „ešerį“ nesuklystu, ir po keliolikos minučių jau traukiu pirmąją lydeką. Deja, dydis toks pats, kaip ir vakarykščių laimikių. Velkiaujame toliau. Antroji lydeka užkimba Audriui. Trečioji - vėl man. Ir visos kilograminės, kurias traukti darosi ne taip smagu. Kilograminė margašonė užkibusi velkiaujant priešinasi labai neilgai, todėl ir kovos azarto ne itin daug. Spiningaujant pojūčiai visai kiti, todėl sustojame ir išmetame inkarą ties povandeniniu šlaitu. Keli metimai - ir Audriaus spiningas sulinksta. Jau įprastinis šūktelėjimas „turiu“ ir stebiu kovą, kuri ilgai nesitęsia. Žuvis pritraukiama prie valties pakyla į vandens paviršių, stipriai „atsispiria“ uodega ir pastato dailią „žvakę“, po kurios guminukas, išlėkęs ir plėšrūnės nasrų, pliumpteli į vandenį. Tolimesni metimai bevaisiai, todėl ištraukiu inkarą, Audrius užveda variklį ir vėl į vandenį keliauja vobleriai. Šį kartą kabinu giliai neriantį voblerį, nes tikiuosi, jog gal būt netoli dugno juo susidomės didesni plėšrūnai. Įstatau kotą į laikiklį, tą patį padaro ir Audriaus. Koto viršūnė kartas nuo karto išduoda voblerio prisilietimus prie dugno, todėl į spiningo linkčiojimus pradedu reaguoti atsainiau. Povandeninis šlaitas, virš kurio plaukiame, tolsta nuo kranto. Mano spiningas kelis kartus įtartinai sulinkčioja, tačiau paėmęs jį į rankas besiblaškančios žuvies smūgių nepajuntu. Dar po kelių minučių taip pat įtartinai sulinguoja ir Audriaus kotas. Gylis pradeda mažėti, pradedame traukti masalus. Maniškis kažkodėl „pasunkėjęs“, tačiau darau skubotą išvadą, jog vobleris prisirinko „šiukšlių“ nuo dugno. Vobleriui pasirodžius vandens paviršiuje paaiškėja, jog tai visai ne „šiukšlės“, o tvirtai pakibęs ant masalo trišakio vidutiniokas starkis! Starkis, nors ir ne didelis, tačiau labai gražus – gelsvais auksiniais šonais ir pašiauštu nugariniu peleku. To nei aš, nei Audrius nesitikėjome, tačiau tai reiškė vieną – radome starkius! Tai, jog šios žuvys ežere gyvena, žinojome tik iš trumpų ežero aprašymų, tačiau jų ieškoti didžiuliuose plotuose nepažįstant ežero buvo panašu į utopiją. Apsidžiaugę šiuo siurprizu, labai nenustebome pamatę, kad ant Audriaus voblerio taip pat užkibusi žuvis, tik ne starkis, o nedidelė lydekaitė. Lydekos palauks, na, o starkiams užkursime pirtį! Jei jau dideliu vobleriu susigundė, tai kas darysis, kai jiems pasiūlysime guminukus ir Kauno mariose išlavintą „džigavimo“ techniką! Plaukiame atgal, vietoje, kur užkibo starkis, metame inkarą. Kabiname guminukus ir su viduje besiblaškančiu jauduliuku užmetame masalus...

Daugirdas Pranaitis

Tęsinys kitame numeryje