Šaltinis: "Meškeriotojas" Tęsinys, pradžia nr. 11

Mano ir Audriaus guminukai beveik kartu pliumpteli už keliasdešimties metrų nuo valties. Masalą nusileidęs prie dugno pradedu jį šokdinti taip, kaip esu įpratęs tai daryti Lietuvėlės vandens telkiniuose. Jau po pirmųjų ritės pasukimų tampa aišku, jog dugnas visai ne „starkinis“. Dugnas pagal įsišaknijusį mastymą ir pačių starkių mitybinius įpročius turėtų būti kietas, todėl guminuko galvakabliui į jį dunkstelėjus šis momentas tinkamai parinktu ir subalansuotu įrankiu gerai jaučiamas ranka. Tuo tarpu čia apie masalo judėjimą galima spręsti tik iš pinto valo padėties. Kitaip sakant, dugnas minkštas, padengtas storu sąnašų sluoksniu, kurias sudaro supuvusių lapų ir kitokio „gėrio“ sluoksnis. Tai nuteikia ne itin optimistiškai, tačiau tai, jog čia užkibo starkis, yra faktas. Pirmieji masalų šokdinimai žuvų neprivilioja. Kaip ir eilė kitų. Keičiau masalų spalvas, dydžius, galvakablių svorius, tačiau tai nepadėjo ir nesulaukiau jokio teigiamo pokyčio. Lygiai taip pat sekasi ir Audriui.

Keičiame dislokacijos vietą, ištraukiame inkarą - ant jo matyti tamsaus dumblo sluoksnis. „Karšių, o ne starkių čia reiktų ieškoti“, - pagalvoju. Plaukiame šiek tiek toliau lygiagrečiai su po vandeniu vingiuojančiu povandeniniu šlaitu. Vėl metame inkarą ir pradedame viską iš naujo. Šį kartą jau pirmojo guminuko traukimo metu masalą kažkas stukteli, tačiau pakirsti nepavyksta. Tokio pačio stuktelėjimo savo antruoju bandymu susilaukė ir Audrius. Pagaliau jau netoli valties pritrauktą Audriaus žalsvą guminuką sugriebia žuvis. Ilgai jai priešintis nepavyksta, ir iš povandeninio pasaulio savo galvą iškiša lydekaitė... Nusispjauname, lydeką paleidžiame atgal, ištraukiame inkarą ir nusprendžiame vėl keisti žvejybos vietą.

Plaukiame lėtai vingiuodami į šonus ir subedę akis į echolotą. Dugno reljefas kintantis, povandeninis šlaitas tai kyla, tai leidžiasi, sukasi į vieną, paskui į kitą pusę. Echolotas fiksuoja ir netoli dugno esančias žuvis, todėl spėjame, jog tai turėtų būti mūsų trokštami starkiai. Tokioje vietoje ežero gelmėje greitai pranyksta inkaras, paskui save traukdamas virvės atkarpą. Inkarui pasiekus dugną virvę įtvirtiname ir palaukiame, kol vėjas „pastatys“ valtį. Šį kartą išsirenku ryškų guminuką – „morką“ (ryškios oranžinės spalvos) ir kaip reikiant užsimojęs leidžiu jam skrieti, kol žemės trauka priverčia masalą paliesti vandenį - ten savo darbą atliks 18 g švino galvakablis. Valui atsilaisvinus kelis kartus pasuku ritės rankenėlę, švelniai trukteliu į save kotą, darau pauzę. Valui vėl atsipalaidavus kartoju prieš tai atliktus veiksmus, kai nustojus sukti rankenėlę staiga „bumpt“ ir per kūną perbėga jauduliukas, raumenys nevalingai įsitempia, tvirtai spausdamas spiningo kotą kertu. Yra! Pajuntu užkibusios žuvies pasipriešinimą, tačiau tai trunka vos kelias akimirkas... Spiningo viršūnė išdavikiškai išsitiesia, o valas beviltiškai nutįsta žemyn. Tuo tarpu sulinksta Audriaus kotas. Ne itin smarkiai, žuvis leidžiasi lengvai pritraukiama prie valties. “Turbūt ešerys”, - pagal žuvies priešinimąsi spėja Audrius. Žuviai pakilus į vandens paviršių pamatome, jog tai ne ešerys, o starkiukas. Neūžauga, suskis nelaimingas... Nebegalime sulaikyti besiveržiančio apmaudo. Tokie „mazgiai“ greičiausiai ir prieš tai baksnojo guminukus nepajėgdami jų apžioti. Paleidžiame neūžaugą starkiuką atgal į vandenį. Pažvelgiame į laikrodį ir pamatome, jog mūsų starkių paieškos pareikalavo nemažai laiko ir jau metas plaukti į stovyklą.
Atgal plaukiame tylėdami. Abiejų savigarba šiandien gavo nemenką smūgį. Manėme, kad nebus labai sudėtinga suvilioti starkius, juk vienas jų kaip išbadėjęs griebė toookį didelį voblerį. O pasirodėme kaip nevykę lenktynininkai, lenktynių trasą palikę jau pirmame posūkyje. Žinoma, spontaniškai ieškome nekibos priežasčių, kurių kaip visada netrūksta. Galbūt netinkamu laiku svaidėme „gumas“, gal netinkamoje vietoje ir dar nemažai tokių „gal“. Tačiau abu nesiruošiame taip lengvai pasiduoti. Rytoj bandysime vėl.
Valties smaigalys užčiuožia ant kranto. Išlipame ir keliaujame į namelį, iš kurio sklinda nosį kutenantys kvapai. Sėdame prie stalo, sočiai pavakarieniaujame, nusivylimo kartėlį numalšiname nuotaiką keliančiu skysčiu ir pradedame dalintis įspūdžiais. Žinią, jog pavyko pagauti starkį, kolegos sutinka džiugiai. Daug nesiplėsdami sumurmam, kad ant guminukų kibo prastai, ir pradedame domėtis ką pavyko pagauti kitiems. O mūsų kompanionams, kurie viliojo lydekas, sekėsi neblogai. Kęstui užkibo solidi 4 kg lydeka, kuri pasverta ir prikabinta prie žuvų prisegiklio sugebėjo pasprukti. Daugiau didelių margašonių suvilioti nepavyko, tačiau vidutiniokių sveriančių kilogramą ir daugiau buvo pagauta į valias.

Galiausiai atsipalaiduojame gerai iškūrentoje pirtyje, po kurios užmiegame kaip kūdikiai.

Išaušta trečiosios dienos rytas. Mudu su Audriumi ankstyvi ir po pusryčių dumiame į „starkinę“ vietą. Galbūt ryte Keurusselkä ežero starkiai aktyviai maitinasi? Šiandieną žvejosime trumpiau nei kiti, nes mūsų eilė budėti – paruošti vakarienę ir iškūrenti pirtį. Atplaukę į vakarykštę vietą inkaruojamės ir pradedame “šukuoti” dugną. Pirmieji metimai tušti. Tuščių metimų maratonas tęsiasi geras dvidešimt minučių, kol mūsų ryžtas ir užsispyrimas ištirpsta kaip paskutinis žiemos sniegas gavęs pavasarinių saulės spindulių. Norisi veiksmo, o lydekos, nors ir nedidelės, bet kimba, todėl paliekame nekimbančius starkius ramybėje ir ruošiamės velkiauti.

Pasukame į netoli tyvuliuojančią įlanką, kurioje pranyksta kolegų valtys. Renkuosi negiliai neriantį voblerį, akys užkliūva už Audriaus dėžėje ilgą laiką esančio ne itin didelio maždaug 10 cm ilgio „Aisės“ lydekiuko imitacijos. Audriaus žvilgsnis apie šį masalą nieko nesakantis, o iš jo išvaizdos galima spręsti, jog tai anaiptol ne pirmojo „penketuko“ žaidėjas. Vis dėlto segu „lydekiuką“ prie pavadėlio ir panardinu į ežero vandenis. Vos įplaukiame į įlanką pajuntu smūgį, ir kilograminė lydeka atsiduria valty. Tai, žinoma, smarkiai pagerina “lydekiuko” pozicijas ir šis gauna galimybę daugiau laiko praleisti „aikštelėje“. O pasirodo, jog „legionierius“ (juk iš Audriaus dėžės) laiko veltui neleidžia ir vos po keleto minučių suvilioja dar vieną panašaus dydžio lydeką. Negaliu nuslėpti šypsenos matydamas klausimą Audriaus akyse. Tačiau tai tik pradžia. Įlanka, kuri iš pradžių mums atrodė nedidelė, pasirodo esanti kur kas didesnė. Šiek tiek paplaukus ji susiaurėja, daro posūkį, už kurio vėl išplatėja. Su „planeriais“ čia nėra ką veikti, tačiau puikiai sekasi ir be jų. Labiausiai stebina gylis, kuris vietomis prie pat kranto siekia net penkis metrus ir tik vos keliose vietose sumažėja iki mažiau nei trijų metrų. Mano „lydekiukas“ neria į maždaug trijų metrų gylį, todėl dugną kabinau vos keliose vietose. Priplaukiame dar vieną įlankos susiaurėjimą, vėl išlinksta mano spiningas, pajuntu besiblaškančios žuvies smūgius. Po keleto minučių „lydekiuko“ sąskaitoje jau trys lydekos. Vietomis echolotas staiga pradeda rodyti labai mažą gylį, nes jo spindulys negali prasiskverbti pro didžiulius žuvų būrius. Vanduo ramus ir lygus kaip stiklas, o jo paviršių sudrumsčia žuvų sukeliami ratilai. Kotus laikydami rankose jaučiame, kaip mūsų masalai kartas nuo karto įsimaišę į žuvelių būrį brūkšteli šioms per šonus. Šitiek žuvų vienoje vietoje dar nesame matę...

Po antrojo susiaurėjimo atsiveria nemažas plotas, kuriame pamatome plūduriuojančias dvi mūsiškių valtis. Plaukiame į patį įlankos galą, kur išmetame inkarą ir nusprendžiame paspiningauti. Kabinu dar pirmąją dieną neblogai lydekas viliojusią besivartančią blizgę, o Audrius pasirenka baltą su juoda nugarėle guminuką. Pirmieji metimai nevaisingi, tačiau ketvirtu bandymu blizgę sugriebia standartinė Keurusselkä ežero lydeka. Dar po kelių minučių tokia pati užkimba ir Audriui. Taip prasimankštinę vėl pradedame velkiauti. Žinoma, kabinu dienos atradimą – „lydekiuką“. Nuplaukiame keliasdešimt metrų, kai pajuntu stiprų smūgį, ir „Larus Platinum Spin“ kotas solidžiai išlinksta amortizuodamas žuvies smūgius. Iš karto pajuntu, kad mano priešininkas nesiruošia lengvai pasiduoti ir nesileidžia keliamas į vandens paviršių. Tenka šiek tiek priveržti ritės stabdį ir po truputį varginant žuvį privesti prie valties. Žuvis savo galią rodė tik pirmoje kovos fazėje, versdama kotą demonstruoti visas savo amortizacines savybes. Vėliau priešininkė nusilpo ir tik pritraukta prie pat valties dar „pastatė“ žvakę, pažėrė purslų vaivorykštę, kol galiausiai buvo paimta ir įkelta į valtį. Laimikis šiek tiek rimtesnis nei jau įprastos kilograminės margašonės. Svarstyklės parodė, jog ši gražuolė sveria 3,4 kg. Tai pradžiugina, o dar po dešimties minučių užkibusi šiek tiek mažesnė – 2,5 kg aštraidantė - „lydekiukui“ suteikia stebukladario statusą. Penkios lydekos, tarp kurių pora solidesnių, per porą valandų – sakyčiau, daugiau nei geras rezultatas. Beje, paskutinė lydeka užkibo didžiosios įlankos viduryje, kur gylis siekia daugiau nei dešimt metrų. O “lydekiukas” neria vos į tris... Didesnės lydekos kimba ne tik ant mano „lydekiuko“. Mūsų kompanionas Linas, velkiaudamas kur kas didesniu greičiu nei tai darėme mes (beje jis su toje pačioje valtyje sėdinčiu Deividu tą dieną pagavo daugiausiai žuvų), taip pat suviliojo rimtesnę maždaug trijų kilogramų lydeką, kuri griebė vidutinio dydžio dviejų dalių lydeką imituojantį voblerį... Regis, lydekos mielai griebia į save panašius masalus, tačiau faktas, jog Audrius velkiaudamas identiško marginimo, formos ir tik šiek tiek didesniu „lydekiuku“ nei mano pasirinktasis nesulaukė nė vieno kibimo, tuo vertė suabejoti. Mažasis „stebukladaris“ gerokai pakeitė savo pirmykštę išvaizdą, jį visą išvagojo lydekų dantų rėžiai.

Laikas žvejyboje bėga greitai, todėl man su Audriumi metas sukti stovyklos link, kur paruošime vakarienę ir pakursime pirtį. Grįžtant atgal pagaliau užkimba ir Audriui. Sėkmingasis „lydekiukas“ taip pat išprovokuoja dar vieną lydeką. Abi neįspūdingo dydžio ir keliauja atgal. Grįždami sutinkame likusią mūsiškių valtį. Priplaukę arčiau turime atremti dar vieną į mūsų savigarbą nukreiptą smūgį. Almantas su Orestu sugebėjo suvilioti penkis vidutinio dydžio starkius. Užkibo jie netoli mūsų nesėkmingų bandymo „poligono“. Ir kibo ant oranžinės spalvos guminukų. Pasak Almanto, jam užkibo jau pirmojo traukimo metu. Kibimų abu turėjo kur kas daugiau, nei pavyko sėkmingai pakirsti. Ir žinok, žmogau, ką darei ne taip... Galbūt mūsų kolegos atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Svarbiausia tai, jog jie įrodė - starkių Keurusselkä ežere yra pakankamai, guminukais juos suvilioti įmanoma. Nuriję kartėlio dozę artėjame prie stovyklos.

Pasiekę krantą iš meškeriotojų staiga tampame kulinarais ir kūrikais: pjauname filė iš pagautų žuvų, skutame bulves, kuriame pirtį. Žuviai čirškant keptuvėje pradeda rinktis išalkę žvejai. Prasideda įprastas vakarinis ritualas – vakarienė, kalbos, pirtis ir pagaliau atsigulęs šiltoje lovoje kiekvienas pasineria į savo mintis. Guliu svarstydamas apie „lydekiuko“ sėkmingą pasirodymą. Kas privertė lydekas ignoruoti netoliese plaukiantį Audriaus masalą ir griebti maniškį? Logiški paaiškinimai, kurie atėjo į galvą, tebuvo du – masalo dydis ir virpesiai buvo priimtinesni lydekoms, nes spalvos ir nėrimo gylis buvo beveik identiški. Audrius didesnę lydekaitės imitaciją dėl didesnio liežuvėlio galėjo panardinti metru giliau, tačiau vargu, ar tai galėjo atlikti lemiamą vaidmenį. Mintyse plaukdamas ežero vandenimis užmiegu. Rytoj dar viena ketvirtoji žvejybos diena. Su ežeru jau šiek tiek susipažinome, todėl tikimės pagauti dar didesnių žuvų nei šiandieną.

Tęsinys kitame numeryje

Daugirdas Pranaitis