Sistemėlei surišti naudojama slankiojanti švininė “slyvutė” ir suktukas. Anksti pavasarį, kol vanduo dar labai šaltas, masalui naudojamos skęstančios sunkios avižėlės, o sušilus geriau tinka plastikinės įvairiaspalvės lengvos avižėlės, kurios lėčiau skęsta ir daugiau „žaidžia“ vandenyje. Žiobrių visada reikia ieškoti srovėje. Ilgomis boloninėmis meškerėmis žiobriautojai gaudo įsibridę toliau nuo kranto, taip jie gali žvejoti prie toli nuo kranto esančių sraunumų, praplukdyti masalą šalia stūksančių didžiulių povandeninių ir kyšančių akmenų – potencialių žiobrių migracijos takų. Tik visada žiobrių reikia ieškoti šalia pagrindinės srovės, o kai orai atšyla - pačioje srovėje. Plūdė plukdoma šiek tiek prilaikant, kad sudarytų su vandens paviršiumi maždaug 30° kampą, tada srovė šviną kiek kilnoja nuo dugno, išsitiesusį pasroviui ilgą pavadėlį neša į priekį, o avižėlė su masalu lengvai stuksi į dugną, tarsi ridendamasi kartu su srove. Tokia meškere užkibusi žuvis ištraukiama greitai ir užtikrintai, tam talkina storas valas, o žvejybą galima pavadinti tiesiog produktyvia, nes traukiamas kad ir kilograminis žiobris net nevarginamas, o tiesiog lupamas... nebijant daugybės kliuvinių viduryje sraunios akmenuotos upės.

“Žiobrių gaudymui kiekvienais metais vis daugiau naudojamos ne boloninės, o „match“ tipo meškerės”. Kyla klausimas, kodėl „match“ o ne boloninė meškerė, juk boloninę meškerę patogiau transportuoti nei sudurtinę „match“ tipo meškerę. O esmė ta, kad tokioje „match“ tipo meškerėje bus gerokai daugiau žiedelių, ne penki, šeši ar septyni žiedeliai, kaip įprastoje boloninėje, o net šešiolika, todėl galima žvejoti plonesniu valu nei paprastai, darganotu oru valas neprilips prie meškerykočio stiebo, taip pat galima panaudoti lengvesnes ir, savaime aišku, jautresnes plūdes bei sistemėles.

Su tokia meškere ten, kur paprastai reikia 8-14 g plūdės, suploninę valą iki 0,16 mm galėsite puikiausiai naudoti tik 5 g plūdę. Daugiau ploninti pagrindinį valą nėra prasmės ir būtų net neprotinga, nes sraunioje upėje pilna kliuvinių, o dėl jų gali tekti dažnai keisti nutrauktas plūdes naujomis bei rišti naujas sistemėles, keisti pavadėlius, rišti kabliukus, žodžiu, gaišti brangų žvejybos laiką.Tokia žvejybine įranga patogiau žvejoti nuo kranto, o ypač mažose pakrančių įlankėlėse, kur yra nedideli trumpi plūdės pravedimo ruožai pagrindinės srovės kraštu, čia aiškiai matyti pagrindinės srovės ir sūkuriuojančios pilnos verpetų lėtos tėkmės srovės sąlytis. Tokioje vietoje nereikia toli atleidinėti, tiesiog meti kiek prieš srovę, palydi meškerykočiu plūdę iki įlankėlės galo, greitai suvynioji ir vėl meti. Tokioje situacijoje praverčia didesnis (įprastas 5,2:2) beinercinės ritės mechanizmo perdavimo santykis 6,2:2 ar panašus. Žiobris gan baikšti žuvis, ten, kur arti kranto nedidelis gylis, kibimai bus retesni, dažniau kibs plūdei kiek nutolus ar net ruožo pabaigoje. Pavadėlis naudojamas ilgas - 50-100 cm. Prieš nerštą, vandeniui dar esant šaltam, užtenka 50 cm, tačiau kai labiau šyla oras ir vanduo - žiobriui artėja metas neršti, jis darosi vis išrankesnis ir atsargesnis, tada pavadėlį tenka pailginti net iki vieno metro. Patogesnė ilgesnė ir storesnė plūdės antenėlė, ji geriau matyti iš toli, plūdės nereikia labai tiksliai sureguliuoti taip, kad kyšotų tik antenėlė. Gaudant žiobrius tai nesvarbu, nes, tiksliai sureguliavus plūdę, kiekvienas dugno kliuvinys atrodys kaip kibimas. Masalui naudojamos lengvos plastmasinės avižėlės su „sumuštiniu“ iš musės ir uodo trūklio lervų. Avižėlių spalvą reikia pritaikyti, kartais gerai “dirba” balta perlamutrinė, kartais eigoje eksperimentuojant atrandama, kad geriausia žalia ar žalia su ryškia raudona, ar geltona su žalia dvipusėmis spalvomis. Keičiantis dienos apšvietimui, keičiasi ir žuvies skonis bei įtakoja vandens skaidrumas, o juk dabar, pavasarį, vanduo paprastai būna drumstas, todėl ryškios spalvos dažnai pagerina kibimą.