|
Kelionė į Baltijos jūrą
Baltijos dovanos
Atšalę orai ir prasidedantis šaltasis metų periodas menkių žūklės Baltijos jūroje entuziastams nė motais. Juk atšalęs vanduo menkėms sudaro palankias sąlygas maitintis, o tokią susidariusią situaciją būtina išnaudoti. Menkių žvejyba iš laivų tikrai populiari, tačiau laivas laivui nelygu...
Lapkričio pabaigoje redakcijos kolektyvas jau neramiai trypia ant nemažo, septyniolikos metrų ilgio laivo „Bentis“ denio. Toks įdomus vardas atkeliavo iš lietuvių mitologijos, “Bentis” yra bendros kelionės dievas. Vardas tikrai tikslus, nes kaip kitaip apibūdinsi tokią žvejybą, kai meškerių miškas ritmingai kilnojasi aukštyn-žemyn...
Už laivo vairagalio palikdami putotą juostą, artėjame prie uosto vartų. Nejučiomis spaudžiame paruoštus kotus, diskutuojame kokio svorio pilkeriai bus reikalingi bei kokios sistemėlės geriausiai pasiteisino paskutiniu metu. Nuomonės kaip visada išsiskiria, tačiau „Benčiui“ išplaukus į atvirą jūrą ir padidinus greitį, diskusijos aptyla, nes laivo pirmagalis be jokio gailesčio skrodžia bangas ir teškia vandenį ant visų sėdinčiųjų. Daugelis žino, jog „jūrligė“ su savo simptomais gali sugadinti visą žūklę, todėl jau prieš išplaukdami išgėrėme nuo to apsaugančias tabletes ar piliules. Man jūros liga nebaisi, o laivo supimas man daugiau malonumas nei nepatogumas. Plaukiame greitai, aplenkdami keletą laivų „konkurentų“. Laivo kapitonas žino dosnias menkėmis Baltijos jūros vietas, todėl laivą kreipia tolyn į jūrą.
Plaukiame jau gerą valandą, kai kapitonas sumažina greitį ir „pastato“ laivą į dreifą. Nuo kranto mus skiria dvidešimt kilometrų. Laivo sirena skelbia, jog metas išleisti pilkerius. Po laivu -keturiasdešimties metrų gelmė, todėl pilkeriai ne lengvesni nei 250 g svorio. Mano pilkeris su viršuje pririštais ryškiai raudonos spalvos silikoniniais viliokliais greitai dingsta gelmėje. Valas nuo multiplikatorinės ritės vyniojasi greitai, tačiau praeina apie penkiolika sekundžių, kol masalas pasiekia dugną. Tai suvokiu tik iš atsipalaidavusio 0,6 mm storio monofilamentinio valo. Koto kilnojimas telieka tik elementarus veiksmas, nes dugno visiškai „nejaučiu“. O kaip jausi, jei valas kaip „triusikų guma“... Rimtai susinervinu, nes tuo metu kolegoms užkibusios menkės jau keliauja į laivą. Rimas, parduotuvės „Viskas žvejams“ savininkas, kuris dar ir organizuoja įvairias žvejybas, iš karto užima lyderio poziciją, nes traukia ne po vieną žuvį, o iškart dvi ar net daugiau. Jo sėkmės paslaptis paprasta – savadarbiai papildomi guminukai su dvišakiais kabliukais. Neblogai sekasi ir kitiems - šalia manęs stovintis Audrius traukia jau trečią menkę. Laivui praplaukus menkių susibūrimo vietą, kibimas nurimsta. Naujas užplaukimas, ir vėl linksta kotai nuo žuvų svorio. Tik šį kartą kibimų mažiau, todėl kapitonas suka šturvalą į kitą jam gerai žinomą vietą.
 |
Kitas sustojimas - virš „šiukšlyno“. Kapitonas mielai paaiškina, jog toje vietoje specialūs laivai, kurie gilina uosto farvaterį, pila iškastą gruntą, todėl susidarė nemažas kalnelis, kur mielai maitinasi Baltijos menkės. Ir iš tiesų, kapitono prognozės pasitvirtina – žuvys pasipila kaip iš gausybės rago ir svarbiausia – vidutiniokės, maždaug kilogramo svorio menkės, pasitaiko ir didesnių. Audrius, padedamas kapitono padėjėjo, kuris sumaniai pakiša ilgakotį graibštą per laivo bortą, „įridena“ trijų su puse kilogramo menkę. Dar po kiek laiko ir dar didesnę – keturių kilogramų „mamytę“. |
 |
Mano kantrybė baigia ištirpti, ir po truputį pradeda lietis rusiški epitetai „guminiam“ valui, nes dėl jo nejaučiu dugno, todėl ir kibimo naivu tikėtis. Pasikeičiame su Audrium kotais. Visai kitas reikalas... Puikiai jaučiu momentą, kada pilkeris pasiekia dugną, nes ant ritės suvyniotas 0,25 mm pintas valas. Keletas kilstelėjimų, ir pajuntu pasunkėjimą... Keliu užkibusią žuvį į viršų, greitai atkabinu ir vėl leidžiu pilkerį. Vos šis paliečia dugną, vėl pajuntu kibimą. Šį kartą laimikis solidesnis, todėl pakviečiu kapitono padėjėją, kuris kaip vijurkas sukasi po laivą su graibštu. Jam banguojanti jūra ir siūbuojantis laivas visiškai netrukdo laisvai ir greitai judėti. Vandens paviršiuje pasirodo menkės pilvas, kuris kartu su visu kūnu atsiduria graibšte. |
|
Pasveriu – lygiai du kilogramai. O Audrius, laikydamas mano kotą, tik patvirtina susiformavusią manąją nuomonę konstatuodamas, jog su tokiu valu žvejoti - tikras absurdas. Paprastas valas ne visada blogai, žvejojant mažesniuose gyliuose jo pakanka, kad būtų jaučiamas dugnas. Tiktų jis ir čia, jei tik būtų gerokai kietesnis. Audrius pasiūlo alternatyvą – jo dėžėje atsitiktinai liko 0,13 mm storio pinto valo. Tikrai per plonas jūrinei žvejybai, išvaduoti dugne užsikabinusį pilkerį praktiškai nėra šansų... Bet jau geriau palaidoti kelis nors ir ne pigiai kainuojančius pilkerius, nei nieko nepagauti. Kapitonas sirena praneša, jog pro perspektyvųjį „šiukšlyną“ jau pradreifavom ir užplauksime iš naujo. Kol laivas apsisukinėja, karštligiškai vynioju naująjį valą. Vos nuaidėjus sirenai, leidžiu į dugną lengvesnį nei kitų 200 g pilkerį. Tokio svorio man visiškai užtenka, nes valas labai plonas. Tačiau leidžia puikiai jausti dugną ir žuvų kibimus... Ir tuo metu, kai aš pradedu traukti vidutiniokes menkes, vienam kolegai užkimba išties nemaža žuvis. Kotas grėsmingai išlinkęs, o žuvis sunkiai leidžiasi keliama į viršų. Tik po keliolikos minučių ji pasirodo paviršiuje. Vargais negalais pavyksta įvesti ją į graibštą. Svarstyklių rodyklė sustoja ties 5 kilogramų riba... Tačiau atrodo, tai dar ne pabaiga... Rimas irgi prašo pagalbos, nes su kotu, kuris išlinkęs beveik lanku, „dirba“ labai intensyviai. Suvyniojus tik pusę išleisto valo, apkrovų neatlaiko ritė... Tenka valą traukti ranka. Visi, nors ir kilnodami kotus, labai susidomėję stebi laive vykstančią „dramą“. Galų gale paviršiuje pasirodo didžiulis baltas pailgas siluetas. Laivu nuvilnija nuostabos šūksnis, nes tokio ilgio gali būti tikrai rekordinė menkė. Maža to, siluetas vis ilgėja, ilgėja, kol galų gale pamatome, jog tai - ugniagesių žarna... Argi ne tikra drama? Kam juokas, o kam gilus nusivylimas ir sulūžusios ritės apraudojimas... Na, bet juk žvejojame virš šiukšlyno!
Dienos dabar vis trumpėja ir net nepajutome, kaip pradėjo temti. O kelionė atgal netrumpa, todėl kapitonas jau suka laivą į uostą. Plaukiant visiškai sutemsta. Kapitonui orientuotis padeda modernus sonaras, kuris leidžia plaukti net ir tvyrant tirštam rūkui. Krante mus pasitinka ryškios uosto
šviesos. Taip pat pasitinka ir laivo „Bentis“ savininkas, kuris papasakoja apie laivą, jame įdiegtas sistemas. Laivas aprūpintas šiuolaikine įranga: echolotu, GPS imtuvu, sonaru bei gelbėjimosi plaustu, į kurį telpa visi keleiviai ir du įgulos nariai (kapitonas ir jo padėjėjai). Laivas gali plukdyti daugiausia 18 žmonių. Tiesa, žvejoti patogiausia, jei laive yra ne daugiau 14 meškeriotojų. Leidimą plaukti toliau į jūrą laivas turi dėl jau minėto gelbėjimosi plausto. Vienintelis iš mažesnių laivų tokį leidimą turi laivas „Nadija“, nes yra perdarytas iš gelbėjimosi katerio ir turi jau minėtus prietaisus. Ko gero, nieko keisto, jog laivo „Bentis“ savininkui priklauso ir „Nadija“, nes jam itin svarbu saugumas. Taip pat sužinome, jog menkės sėkmingai gaudomos ir vasarą, o iš pagautų žuvų laivų savininkas pagal specialų jam žinomą receptą paruošia šašlyką iš menkės net ir žvejybos metu, kurio skonis neaprašomas... Tikimės, jog kada nors ir jo paragausim.
|
| |
Autorius: Audrius Blinstrubas
|
« į viršų
|
