Sistemėlės kartais tampa svarbesniu ir labiau menkes viliojančiu masalu nei pilkeris. Pilkeris, savo mase daužydamasis į dugną (kaip jis tai darys, žinoma, priklauso tik nuo paties meškeriotojo), privilioja menkes, tačiau šios kartais mieliau griebia aukščiau ant trumpų pavadėlių pririštus guminukus. Rimas po daugelio žvejybų ir eksperimentų pats riša efektyvias ir jau ne kartą pasiteisinusias sistemas su dvišakiais kabliukais. Dvišakis kabliukas ženkliai sumažina tuščių kibimų skaičių, o daugelis parduotuvėse esančių sistemų apginkluotos vienšakiais kabliais. Kodėl tada dvišakis, o ne trišakis? Atsakymas labai paprastas ir pagrįstas. Guminukas (tvisteris) maunamas ant dvišakio kabliuko taip, kad bet kuriuo metu gali būti lengvai ir greitai pakeistas. Taip užmautas jis tvirčiau laikosi ir nenusimauna. Sistemų elementų spalvos taip pat turi didelės įtakos menkių apetitui.

Kad Rimo surištos sistemos tikrai efektyvesnės už kai kurias pirktines, įsitikinau vienoje žvejyboje, kai meškerykočius kilnojome laive „Bentis“. Oras žvejybai buvo fantastiškas, švietė saulė, laivą sūpavo nedidelės bangelės ir pūtė švelnus vėjelis, todėl laivo dreifo greitis buvo idealus. Tačiau žvejyba yra nenuspėjama. Dieną prieš tai oro sąlygos buvo identiškos, ir žuvys kibo labai gerai. Tąkart po kelių žvejybos valandų bendras laive pagautų menkių skaičius buvo beveik šimtas (vidutiniškai po dešimt žuvų žvejui). Kitą dieną prie laivo „įgulos“ su Rimu prisijungėme aš su žurnalo redaktorium Audriumi, bet kibimas jau buvo gerokai prastesnis. Po pirmos žvejybos valandos laive tebuvo kelios menkės. Tiesa, viena buvo įspūdinga ir svėrė 5,5 kg. Pakeitus žūklės vietą, kibimas pagerėjo, tai vienas, tai kitas žvejys pradėjo traukti vidutiniokes menkes. Labai mažų beveik nepasitaikė, kibo maždaug kilogramą sveriančios žuvys, tarp jų pasitaikė ir keletas didesnių. Žuvys griebdavo tai pilkerius, tai sistemėles. Ant Rimo surištų sistemų kibo ne tik menkės, bet ir strimelės. Po kelių užkibusių žuvų sistemėles galima pakoreguoti. Jei matoma, jog menkės kimba ant kurios nors konkrečios spalvos, tos spalvos tvisteriukais galima pakeisti kitus.

Lėtai dreifuojant vienas žvejys pradėjo traukti nemažą žuvį. Tai išdavė smarkiai išlinkęs jūrinis kotas ir intensyvios žvejo pastangos žuvį pakelti į viršutinį vandens sluoksnį. Po kelių minučių paviršiuje pasirodė ne viena, o keturios žuvys, ir visos užkibo ant Rimo rištos sistemos! Dupletai menkių žvejyboje yra gana dažni, tačiau tai, jog ant vienos sistemos, turinčios keturis guminukus, iš karto užkibo keturios menkės, įrodo, jog tokia sistema iš tiesų efektyvi.

Nors menkių žvejyba iš pirmo žvilgsnio atrodo labai primityvi ir paprasta, iš tiesų taip nėra. Tuomet, kai menkės aktyvios ir intensyviai maitinasi, masalo parinkimas neturi tokios didelės svarbos. Tačiau tokioje žvejyboje, kaip mūsų atveju, svarbus kiekvienas įrankio elementas. Net ir masalo kilnojimas yra daugiau ar mažiau svarbus. Vieni pilkerį kilnoja plačiais mostais ir lėtai, kiti priešingai – trumpais ir dažnais judesiais, o kurie tai daro geriau, parodo tik menkės.

Labai svarbu ir tinkama žūklavietė bei teisingai dreifuoti „pastatytas“ laivas. Pagrindines žūklavietes žino daugelis laivų kapitonų, kurie, bendraudami racijomis, sužino, kur vyksta „veiksmas“. Dažnai ten, kur menkės neblogai kimba, būna nemažai laivų. Viena tokių vietų yra vadinamasis „šiukšlynas“, esantis gan toli nuo kranto (apie 17 km). Ten gražių menkių netrūksta, kaip ir dugno kliuvinių. Juk ne veltui ta vieta ir yra vadinama „šiukšlynu“. Todėl žvejojant tokiose vietose, kur yra kliuvinių, pilkerį reikia kelti į viršų vos šiam bumbtelėjus į dugną.

Kadangi menkės yra būriais gyvenančios žuvys, tai laivui “uždreifavus” ant tokio būrio paprastai užkimba iš karto keliems žvejams. Tada svarbu vos ištraukus žuvį kuo greičiau vėl skandinti pilkerį. Dažnai masalas griebiamas vos pasiekęs dugną. Žuvims nustojus kibti, dreifuojama toliau ir tikimasi surasti dar vieną būrį. Kartais geriau dažniau užplaukti ir vėl pasileisti dreifuoti tuo pačiu maršrutu. Čia svarbūs ir kapitono sugebėjimai.

Dar vienas nemalonus dalykas, kada žvejojama gausesnėje kompanijoje ir „petys į petį“, - masalų susipainiojimai. To galima nesunkiai išvengti, jei šalia gaudantys žvejai naudoja bent jau panašaus svorio pilkerius ir juos nuleidžia į dugną tik laivui „atsistojus“ į dreifą, o ne jam dar sukantis. Vienodo ar panašaus svorio pilkeriai reikalingi todėl, kad per lengvas pilkeris daug greičiau nukeliauja į vieną ar kitą šoną, kur sutinka gretimai žvejojančio žvejo masalus. Tuomet belieka abiem žvejams (gerai, jei tik dviem, nes pasitaiko, jog į vieną „krūvą“ susipainioja ir daugiau) traukti masalus ir šiuos atnarplioti. Kada nuleisti masalus, praneša laivo sirena, tačiau kartais labai nekantrūs meškeriotojai skandina masalus vos laivui išjungus variklį. Jei jau paminėjau variklį, tai jo greitis taip pat turi įtakos rezultatui, nors ir ne tiesiogiai. Greitesnis laivas, savaime suprantama, greičiau nuplaukia į reikiama vietą (jūroje nuplaukti 17 km užtrunka 1,5-3 valandas), o laikas žvejojant bėga nenumaldomai. Kuo greičiau nuplaukiama – tuo daugiau lieka laiko žvejybai.

Daugirdas Pranaitis, redakcijos nuotr.

« į viršų